1955 metais Maskvoje įvyko turnyras JAV – TSRS, kurį aplankė ir pirmasis partijos sekretorius N. Chruščiovas. Išsišnekėjęs su M. Taimanovu jis paklausė: “O kai tarybiniai didmeistriai dalyvauja užsienio turnyruose, jie gauna honorarą?”. “Ką jūs,- atsakė Taimanovas, - kaip mes galime iš buržujų imti pinigus, mūsų tikslas parodyti, kad mes stipresni už juos.”  “O kai žaidžiate TSRS?”  “Žinoma, už ką mes kitu atveju gyventume?” “Čia kažkas ne taip,-susimąstė Chruščiovas.-Išeina, kad iš turtingų buržujų jūs nieko neimate, o iš mūsų vargšės šalies - imate. Taip nieko nebus”.

Chruščiovas davė atitinkamus nurodymus, ir nuo to laiko tarybiniai šachmatininkai pradėjo gauti valiutą už pergales, laimėtas užsienyje. Taip partija, Chruščiovo asmenyje, kovodama su prakeikta buržuazija, padėjo šachmatininkams pagerinti savo gerovę.

Septintasis pasaulio čempionas V. Smyslovas irgi buvo valdžios apdovanotas. Tačiau didelių kapitalų nesukaupė, ir palikęs didžiuosius šachmatus, gyveno labai kukliai. Tačiau čia jam šiek tiek pasisekė. FIDE prezidentas K. Iliuminžinovas patvirtino specialią pensiją, skirtą buvusiems čempionams, ir dabar Smyslovas prie savo 20 dolerių tesudarančios pensijos iš FIDE kiekvieną mėnesį gauna dar po tūkstantį dolerių.

Aštuntasis pasaulio čempionas M.Talis buvo įstatymams paklusnus žmogus. 1980 metais už laimėtą blic turnyrą jis 60.000 USD atidavė į sporto komitetą, o už tai negavo nė kapeikos. Tačiau tai jam ir nebuvo itin svarbu. Širdies damos (kurių didmeistrio gyvenime buvo užtektinai), medžiodavo kiekvieną jo gaunamą čekį.

Devintasis pasaulio čempiono karūną užsidėjęs T. Petrosianas buvo pasiturintis žmogus. Tačiau jo turtai atsirado ne iš honorarų. Tapęs pasaulio čempionu(,) jis tapo įžymiausiu savo nacijos atstovu. Kai 1963 metais jis nugalėjo M. Botviniką, Jerevano gyventojai jam surinko ir įteikė milijoną rublių. O kartą, grįžtant jam iš turnyro Vokietijoje, teko užsakyti papildomą vagoną dovanoms parsivežti.

Dešimtasis pasaulyje stipriausiuoju tapo B. Spaskis. Jis sužaidė daugybę pretendentų mačų, du kart žaidė su Petrosianu, bet nepraturtėjo. 7dešimtmetyje Spaskis pastoviai laimėdavo prieš danų didmeistrį Bentą Larseną, vieną iš pretendentų į šachmatų karūną. “Daug ambicijos, bet mažai amunicijos”, - juokavo tada Spaskis, nors labai gerbė Larseną ir kaip žmogų, ir kaip šachmatininką.

Kai 1968 metais Spaskis eilinį kartą nugalėjo daną, jis taikliai pastebėjo “Danas žaidė(,) kaip mėgėjas, bet jam mokėjo, kaip profesionalui, aš žaidžiau(,) kaip profesionalas, bet užsidirbau(,) kaip mėgėjas”.Pvz., už šį pretendentų mačą Spaskis gavo 230 dolerių. Spaskis pasiskundė tuometiniam FIDE prezidentui Rogardui. Koks buvo jo nustebimas(,) kai jam buvo atsakyta, kad toks prizinis fondas įkurtas TSRS šachmatų federacijos rekomendacija. Tai išsiaiškinęs(,) Spaskis atsiprašė Rogardo(,) už savo išsišokimą.

Antrą kartą pralaimėjęs Fišeriui, Spaskis iš esmės pasikeitė. Gavęs 300 tūkstančių dolerių, jis nė cento neatidavė TSRS šachmatų federacijos biurokratams. Tarp kitko, jokio įstatymo, kad sportininkas su valdininkais privalo dalintis honorarais, nebuvo, tiesiog taip buvo įprasta. Spaskis, pirmasis sulaužęs šią taisyklę, suprantama tapo valdininkų priešu. Vėliau vedęs prancūzę, išvažiavo gyventi į Prancūziją..

Fišerį Spaskis vadino “profsąjungos pirmininku”, nes būtent Fišerio dėka priziniai fondai išaugo šimtus ir net tūkstančius kartų. Pvz., po turnyro Belgrade Spaskis tapo milijonieriumi.

Dvyliktasis karūną užsidėjo A.Karpovas. Jis tęsė Fišerio pradėtą kovos dėl prizinių fondų didinimo liniją. Jam “karaliaujant”, honorarai vis augo, tuo labjau, kad Karpovo mačai su Karčnojum, o vėliau ir su Kasparovu, domino daugelį (tiesa, daugiausia politiniais sumetimais).

Jeigu, tikėti pačiu Karpovu, ir jam teko pridavinėti valiutą į specialų langelį TSRS sporto komitete. O 1986 metais Karpovo ir Kasparovo mačo prizinis fondas savanoriškai (???) buvo pervestas į Černobilio fondą. Įdomu, kur iš tikrųjų atsidūrė šie pinigai.

Reikalai pakito paskutiniuose dviejuose Karpovo – Kasparovo mačuose 1987 ir 1990 metais. Sportininkai nustojo dalintis pinigus su valdininkais. Pvz., už Sevilijos mačą, pasibaigusį lygiomis (12:12), Karpovas su Kasparovu pasidalino po pusantro milijono dolerių.

Nuo 1985 iki 2000 metų karaliavo G.Kasparovas, išvedęs prizinio fondo klausimą į pirmą vietą. Deja, tai neišėjo į gerą, šachmatininkai suskilo į tris stovyklas, atsirado trys pasaulio čempionai (Fišeris, Anandas ir Kramnikas). Ir nors dabar pasaulio čempionu lyg ir pripažįstamas Kramnikas, kaip toliau spręsis šachmatiniai ir... piniginiai reikalai, neaišku.

Šaltinis: http://www.ekstra.puslapiai.lt