Garis Kasparovas 1985 m., būdamas vos dvidešimt dvejų, tapo pasaulio šachmatų čempionu. Dar penkis kartus apgynęs pasaulio čempiono titulą, jis du dešimtmečius nenusileido iš pasaulio šachmatų Olimpo viršūnės. Šiemet jis pareiškė, kad palieka profesionalių šachmatų pasaulį ir skiria savo gyvenimą visuomeninei bei politinei veiklai. Jis yra visuomeninės organizacijos „Komitetas – 2008“ pirmininkas, aktyvus Rusijos opozicijos veikėjas.
Žurnale „Harward Business Review“ išspausdintame interviu su garsiuoju šachmatininku, tarp kitų aptariamos ir verslo temos. G. Kasparovo nuomone, kovos prie šachmatų lentos dažnai panašios į kovas, vykstančias verslo pasaulyje, kur psichologinis pasirengimas, patirtis, padėties analizė, intuicija, taip pat daugelis kitų abiem veiklos rūšims bendrų veiksnių kaip tik ir nulemia sėkmę.
Šachmatai – dabar tiesiog madingas žodis
Anot G. Kasparovo, šachmatų įvaizdis vis dar išnyra aukštosios politikos lankose, kur pasaulis prilyginamas šachmatų lentai, o politiniai veikėjai – šachmatų figūroms. Tokie politiniai šachmatai kartais virsta gana grėsminga situacija tikrovėje.
Verslo pasaulyje šachmatai paprastai nėra susiję su kokia nors grėsme. Tai tiesiog tinkama metafora verslo kovoms, tiksliau – konkurencingumui įvardyti. Jau vien dėl to, kad ir šachmatuose, ir versle jus gaubia nežinomybė bei nesuskaičiuojamos ėjimo variantų galimybės. Pagalvokite: po pirmųjų trijų ėjimų šachmatų lentoje gali susidaryti 9 milijonai pozicijų! Ir taip atsitinka, kai žaidžia tik du žaidėjai.
O dabar įsivaizduokite visas galimybes, atsiveriančias verslo kompanijai jos santykių su partneriais požiūriu, įgyvendinant naują strategiją, kainodarą, produktų gamybą. Tuomet veiklos nenuspėjamumo mastas tiesiog neįsivaizduojamas.
G. Kasparovas pastebi, kad verslininkai šachmatus dažnai idealizuoja, nes juos vertina tik kaip švarią ir intelektualią kovą. Tačiau iš tiesų yra truputį kitaip. Šachmatai nėra labai gražūs ar žavūs; tai įnirtingas ir žiaurus sportas. Kai kurie šachmatininkai pralaimėjimą supranta kaip asmenybės sutriuškinimą. Ne vienas pasaulinės klasės šachmatininkas patvirtina, kad šachmatų lenta jam virsta kovos lauku, kur turi būti nugalėtas priešas.
Toks yra šachmatų žaidėjo gyvenimas, ir kažin, ar jis labai skiriasi nuo ALV (aukščiausio lygio vadovaujančiojo darbuotojo, vadovo, angl. CEO – Chief Executive Officer) gyvenimo.
Ko verslininkai gali pasimokyti iš šachmatininkų
Pirmoji taisyklė: visada įvertinkite savo oponentą. G. Kasparovas pastebi, kad, sėdėdami prie šachmatų lentos su juo, bet kurio lygio žaidėjai atidžiai seka, ką jis daro ar rengiasi daryti, netgi prognozuoja kokį nors netikėtą pasaulio čempiono ėjimą, skirtą priešininkui sugluminti.
Kitas kritikuotinas dalykas – laikytis psichologinio pranašumo nuostatos. Kovoti reikia net ir laimint, gal tada kaip tik ir reikia ypatingai stengtis. Turnyruose, kur tenka sužaisti daugybę partijų, varžovai nuo minčių koncentracijos praranda po aštuonis kilogramus, dėl įtampos nesunku iš viso iškristi iš varžybų.
Jūsų nuosavo kūno kalba gali turėti įtakos jūsų priešininko žaidimui. Aiškiai matomos jūsų dvejonės ir neryžtingumas gali pranešti jūsų varžovui, kad jūs nežinote, ką toliau daryti arba kad jūs iš visos nepasiruošęs žaisti.
G. Kasparovas prisipažįsta, kad jis pralaimėjo 2000 m. mačą Vladimirui Kramnikui – naujajai šachmatų pasaulio žvaigždei – dėl to, kad buvo blogai pasirengęs priimti jo strategiją ir žaidimo stilių, o V. Kramnikas tai pastebėjo. G. Kasparovas teigia nesugebėjęs persiorientuoti, nepaisant to, kad apskritai šiam mačui buvo pasirengęs itin gerai.
Žinoma, kai kurie žmonės imasi kvailiausių priemonių savo tikslui pasiekti. G. Kasparovas sakosi tikįs kalbomis, kad A. Karpovo, ankstesnio pasaulio čempiono, psichologas bandė užhipnotizuoti kliento priešininką.
Jūs turite patogiai jaustis priešo teritorijoje. G. Kasparovas prisimena savo mačą su V. Korčnojumi 1983 m. Pastarasis varžovas stengėsi daryti viską, kad sutrikdytų G. Kasparovą. Jis rinkosi ramias pozicijas, mainėsi pėstininkais, vilkino laiką, žodžiu, darė viską, kad tik neleistų G. Kasparovui žaisti jam įprasto ryškaus ir drąsaus žaidimo.
Tada G. Kasparovui neliko kitos išeities, kaip tik žaisti pagal V. Korčnojaus sąlygas. Jis taip pat pradėjo smulkmeniškai spręsti nereikšmingas šachmatų lentos problemas. Šįkart jau V. Korčnojui neliko nieko kita, kaip tik taikytis prie G. Kasparovo žaidimo.
Tai galėtų būti pritaikoma ir ALV žmonėms. Jei jūs galite įtikinti priešą (versle labiau jį tiktų vadinti konkurentu ar oponentu), kad puikiai jaučiatės jo žemėje, tada nesunku jį įvilioti į savo teritoriją, kur reikės žaisti jau pagal jūsų taisykles. Taip atsitiko ir G. Kasparovo bei V. Korčnojaus mačo metu. Perėmęs V. Korčnojaus stilių, G. Kasparovas įviliojo V. Korčnojų į savo erdvę ir čia sutriuškino.
Ar geresni tie verslininkai, kurie žaidžia šachmatais?
G. Kasparovo nuomone, faktas, kad verslininkas žaidžia šachmatais, dar nėra verslo sėkmės indikatorius. Kai kurie šachmatininkai labai gilinasi į detales. Kiti žaidėjai, tarp jų, prisipažįsta, yra ir pas G. Kasparovas, stengiasi apžvelgti platesnį vaizdą. Nuolatinis jo varžovas A. Karpovas, ko gero, būtų puikus vadybininkas, nes jis tiesiog „praskrenda“ virš smulkių šachmatų lentos problemų. Tačiau jis, deja, nemėgsta imtis rizikos, o tai aukštos klasės vadybininkui netinka.
G. Kasparovas save įvardija kaip žmogų, mėgstantį riziką. Jis visada pasirengęs įžengti į nežinomas žemes, pasitiki savo sugebėjimu įspėti priešininko ketinimus, atsakyti į jo veiksmus. Paties G. Kasparovo nuomone, prognozuoti jis geba gal ir ne geriau nei kompiuteris, bet tikrai geriau negu visi jo varžovai.
Pagal „Business Harvard Review“
parengė Anatolijus Lapinskas
Informacijos šaltinis: "Verslo labirintas"
|
Atgal
Plačiau