Mūšis Elistoje išlaikė būtinuosius trilerio žanro reikalavimus: prireikė papildomo mačo, o ir per pagrindinę kovą V. Topalovas apkaltino V. Kramniką per dažnai vaikštant į tualetą. Esą tualetas – vienintelė vieta, kur sportininkai nestebimi, ir rusas ten galįs kompiuteriu modeliuoti savo veiksmus. Tuo metu 3:1 pirmavęs V. Kramnikas atsisakė žaisti penktąją partiją, ir jam įskaitytas pralaimėjimas. Vis dėlto šachmatų bendruomenė stojo V. Kramniko pusėn, įsikišo Kalmukijos prezidentas, ir galų gale mačą pavyko užbaigti.

Čempionato organizaciniam komitetui net teko nuspręsti, kad abiem šachmatininkams geriausia naudotis moterų tualetu, esančiu toje pačioje patalpoje, kurioje ir vyko mačas. Taigi būta ir publikos taip pageidaujamo skandalo.

Vis dėlto mačas dėl pasaulio čempiono vardo praėjo kažkaip tyliai, ypač jei lygintume su kone ideologiniais praėjusio amžiaus mūšiais tarp Boriso Spaskio ir Bobio Fišerio, Viktoro Korčnojaus ir Anatolijaus Karpovo ar pastarojo kovomis su dabar į politiką pasukusiu Gariu Kasparovu.

Ar šachmatai irgi jau paklūsta visagalei reklamai ir rinkodarai? Negi ir jie nustoja būti vien dviejų protų dvikova ir tampa dviejų įvaizdžių susirėmimu, kai mačo dėl čempiono vardo sėkmė skaičiuojama vien pritrauktos reklamos kiekiu?

Pirmoji pusė – straipsnis „Žmogus, nupirkęs šachmatus“ iš „The Observer“.

Pagrindinėje Elistos aikštėje – Budos ir Vladimiro Lenino figūros, o tarp jų, aikštės viduryje, – milžiniška šachmatų lenta su gigantiškomis figūromis. Kalmukijos respublika yra viena iš skurdžiausių ir sunkiausiai pasiekiamų Rusijos Federacijoje. Artimiausias veikiantis oro uostas yra Volgograde, iki kurio reikia važiuoti kelias valandas. Pakeliui pamatysite nebent keletą avių ir piemenį ar per stepę šuoliuojantį raitelį ir būrius varnų.

Mažai kas buvo girdėjęs apie šią pietų respubliką iki tol, kol joje spalį vyko šachmatų mačas dėl pasaulio čempiono vardo. Mačas padarė Elistą pasauline seno žaidimo sostine, o taip įvyko todėl, kad tarptautinės šachmatų federacijos FIDE prezidentas K. Iliumžinovas yra ir Kalmukijos prezidentas. K. Iliumžinovas – multimilijonierius, aistringas šachmatų mėgėjas, žmogus, kuris savo baltu „Roils Roils“ po turnyrų vyksta į šokius, po to – pokylį. K. Iliumžinovas valdo nuosavą korporaciją „San“, šiuo metu turinčią 50 filialų ir metinę 500 mln. Amerikos dolerių apyvartą.

Be abejo, K. Iliumžinovas – ekscentriškas žmogus. Jis tiki, esą jį buvo pagrobę ateiviai iš kosmoso. Jis sugeba derinti negailestingą, beveik jokios opozicijos nepakenčiantį valdymo stilių su giliu dvasingumu. Jis moka būti žavus, bet jo narcisizmas ir ambicijos nežino gėdos. 1996 m. rusų žurnalistė Larisa Judina viename Vakarų laikraštyje rašė: „K. Iliumžinovas – chanas, žavus užsienyje ir kerštingas tėvynėje“. 1998 m. Šachmatų olimpiados išvakarėse žurnalistė buvo užmušta.

Per rinkimų kampanijas K. Iliumžinovas žada kiekvienam vietos piemeniui duoti po mobilųjį telefoną, o Diegą Maradoną įtraukti į vietos futbolo komandos gretas. Elistos svečias dovanų gauna į anglų kalbą išverstą K. Iliumžinovo biografiją. Sprendžiant iš šios knygos, Kalmukijos prezidentas yra pačiame Rusijos, globalaus pasaulio ir kosminių įvykių centre.

O dabar jis tapo pasauliniu šachmatų karaliumi. Tiesa, jau pastaruosius 13 m. jį drasko nepasitikėjimas ir intrigos, nes 1993 m. buvo įkurta Profesionalių šachmatų asociacija, ir iki šiol ji ir FIDE rengė atskirus pasaulio čempionatus. Šiemet K. Iliumžinovas įsteigė milijono dolerių prizą, ir Profesionalių šachmatų asociacijos čempionas V. Kramnikas sutiko sužaisti su FIDE čempionu V. Topalovu. Štai taip pasaulio šachmatų sostinė persikėlė į šį dykumų kraštą.

V. Kramnikas laimėjo, bet dėmesio centre – Kalmukijos prezidentas. Iš pradžių jis sušoka tradicinį kalmukų šokį, kurio metu naujasis čempionas gauna didžiulį vainiką ir auksinę taurę. Be to, K. Iliumžinovas asmeniškai dovanoja V. Kramnikui grynakraujį žirgą. Po to, be abejo, pokylis, kuriame orkestras keletą kartų groja garsų šlagerį „Hello, Dolly“.

Užėjus kalbai apie mačo finansavimą iš mokesčių mokėtojų kišenės, K. Iliumžinovas šneka kategoriškai: visas sąskaitas apmokėjo rėmėjai, jis pats ir mano draugai. Kalmukijoje, kur kalbama pašnibždomis ir viešpatauja atsargumas, apie tikrą padėtį spręsti sunku, kaip ir apie respublikos piliečių požiūrį į savo prezidentą ir jo šachmatinius užmojus.

Ulan-Egre miestelio pakraštyje senutė Nina Michailova gano tris savo ožkas. „K. Iliumžinovas? – sako, paklausta apie Kalmukijos prezidentą. – Kažkuo į Vladimirą Putiną panašus. Bet apie jį bus galima spręsti pagal darbus – kai baigs savo šachmatinius reikalus“.

Antroji pusė – publikacija „Sumaištis šachmatuose“ iš „The Wall Street Journal“.

Jei mūsų dienomis intelektinė sporto šaka nori patekti į žinių laidas ir pirmuosius laikraščių puslapius, jai būtinas skandalas. Mačas Elistoje tą dar kartą patvirtino. Skandalai ir konfliktai aukščiausiuose šachmatų pasaulio sluoksniuose vyksta seniai. Per legendinį mačą Islandijos sostinėje Reikjavike tarp B. Spaskio ir B. Fišerio savo protestais garsėjęs B. Fišeris po pirmos partijos pasiskundė prastomis sąlygomis žaidimo salėje ir į antrą partiją neatvyko. B. Spaskis kaip tikras džentelmenas sutiko žaisti mažyčiame galiniame kambaryje, kuris paprastai buvo skiriamas stalo tenisui. Jis jau pirmavo 2:0, tačiau tai jam nepadėjo: B. Fišeris laimėjo įtikinamą pergalę. Gali būti, B. Fišeris buvo sudėtinga ir nenuspėjama asmenybė, tačiau jis buvo tikras sportininkas. Savo skundais jis nuoširdžiai siekė pagerinti šachmatų pasaulio standartus. Jo pastangomis išaugo turnyrų organizavimo lygis ir padidėjo prizų fondai.

Dabartinių protestų ir konfliktų prigimtis visai kita ir rodo visišką profesionalumo praradimą šioje sporto šakoje. Mačas vyksta Kalmukijos sostinėje globojant šios respublikos prezidentui, kuris dar yra ir FIDE prezidentas. K. Iliumžinovas sukūrė valdžios vertikalę, labai gerai pažįstamą bet kuriam Rusijos gyventojui. Jis valdo šachmatų pasaulį taip pat autoritariškai, kaip ir savo respubliką.

Po dešimties patyčių metų geriausia vieta rengti mačą dėl pasaulio čempiono vardo tapo Kalmukijos sostinė. Rimti rėmėjai retai sutinka turėti reikalų su K. Iliumžinovu ir jo organizacija.

Jei prie organizacinių bėdų pridėtume dar ir tik savo interesais ir pinigais besirūpinančių žaidėjų ir vadybininkų egoizmą, mačas Elistoje ir būtent tokia jo eiga atrodo tiesiog neišvengiami.

Šachmatiniai nomenklatūrininkai tikisi pratęsti anarchiją ir korupciją, dėl kurių jie ilgai klestėjo. Būtent K. Iliumžinovas pasėjo dabartinio nuopolio daigus. Pasauliniai šachmatų, kurie būtinai siejami su proto galimybėmis, lyderiai paskutinius metus nedemonstruoja daug intelekto. Už tai tenka mokėti: užuot svarstę žaidimą, laikraščiai visame pasaulyje aptarinėja pretendentų polinkį į smulkmeniškumą ir kompetencijos stoką.

Šaltinis: žinių radijas
Arūnas Spraunius, „Dvi pusės“, „Žinių radijas“